Dienos citata

“Dėl didesnės Viešpaties šlovės, Mergelės Marijos ordinas prie Karmelio kalno, garbina Šventąjį Globėją ir Dieviškąjį Jurgį. Dėl Kankinio Bažnyčios grožio, ši yra atstatyta, ištapyta ir išpuošta 1755 mūsų Viešpaties metais”.

Turbūt jau supratote kokia tai bažnyčia… :)

Dienos citata

Galbūt čia, šioje kuklioje bažnyčioje, susitelkę lietuviško išdidumo ir orumo likučiai.

– apie Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią 1944 m. spalio 31 d. rašė Maria Znamierowska-Prüfferowa.

Klaidos #5. Vilniaus dirbtuvės?

Naršydamas po Lietuvos internetinės erdvės fotografijų duombazes vėlgi, visai netyčia, užkliuvau už netikėti radinio – Vilniaus centrinės elektrinės vidinės įrangos montavimo akimirkos!

Nuotrauka datuotina 1902-1903 metais, nes 1902 metais, nuotraukos tolumoje matoma centrinės elektrinės administracinio pastato siena jau stovi, o elektrinė pramoninęs srovę davė 1903 m., jei gerai pamenu, vasario 14 d. (Valanetino dienos proga:). Fotografijos autoriai – Leonas ir Mironas Butkovskiai. Nuotraukoje matoma dviejų Varšuvoje, “Orthwein, Karasinski i S-ka” gamykloje pagamintų garo variklių montavimo akimirka. Tolumoje, ant tiltelio – dar uždengtas elektrinės valdymo pultas. Uždengtas jis, žinoma, gali būti ir todėl, kad jau sumontuotas. Cituojant šioje elektrinėje įsikūrusio muziejaus tinklapį:

Turbinų salės įranga buvo baigta montuoti 1903 m. sausio 17 d. Čia buvo pastatyti du horizontalieji garo varikliai po 350 AG ( 125-135 aps/min) pagaminti Varšuvoje, „Orthwein, Karasiński i S-ka“ bendrovėje. Prie garo variklių velenų prijungti 250 kW galios 440 V įtampos nuolatinės srovės generatoriai. Skirstomajame skyde sumontuoti 8 fideriai, akumuliatorių įkrovimo, generatorių ir žadinimo mašinų prijungimo aparatūra: jungikliai, ampermetrai, voltmetrai, skaitikliai, reostatai, saugikliai, minimalios įtampos jungikliai. Salėje buvo palikta vietos dar 2-iem 500 AG garo varikliams. Visą šią įrangą sumontavo Vokietijos firma „Allgemeine Elektrizitäts Geselschaft in Berlin“.

Įdomu ir tai, kad autoriai nupaveikslavo dvi panašias nuotraukas – viena su pozuojančiais darbininkais, kita, kurią ir pateikiau pirmiausia – be jų.

Savaime aišku, kad nuotraukos darytos Vilniaus centrinės elektrinės mašinų salėje. Dešinėje puikiai matomi aukšti, elektrinėms būdingi langai. Darbininkai pozuoja savo darbo vietose, o jų gretas papildo ir elektrinės statybų vadovas – dešinėje, su skrybėle ir lazdele – inžinierius Wladislawas Malinowskis. Dabar gi, ši elektrinės patalpa pasikeitusi dėl gerai žinomų priežasčių – 1944 m. besitraukiančių vokiečių didžioji dalis elektrinės buvo susprogdinta, o atstatyta jau kiek kitaip nei jos pirmtakė.

Bet kokiu atveju, čia viskas, daugiau mažiau aišku. Tai kur gi klaida?

O klaida štai kur.

Tinklapyje, kuriame pateikiama pirmoji nuotrauka, apie ją sakoma:

Vilniaus dirbtuvių interjero fragmentas. Aukštom lubom ir dideliais langais patalpa su primityvia gamybine įranga bei sukrauta pagaminta produkcija.

Centrinės elektrinės pavadinimą dirbtuvėmis dar galima pateisinti, bet aukštos kokybės elektrinės įrangą, pirktą, galima sakyti, užsienyje ir pakeisiančią viso Vilniaus miesto gyvenimą iš esmės, vadinti primityvia gamybine įranga yra mažų mažiausiai neteisinga miesto praeities atžvilgiu. Na, bet nesumontuotos įrangos pavadinimas pagaminta produkcija, parodo, paprasčiausią autorės nenusimaną technikoje ir iliustruoja tai, jog ne visada tinka ir pritinka nežinomus objektus vadinti žodžiais, taip sakant, pagal nutylėjimą (angl. default).

Bet kokiu atveju, labai ačiū Lietuvos dailės muziejui už pasidalinimą savo fondais su visuomene. Džiugu, kad galime šviestis ir pažinti save neišeidami iš namų :)

Dienos citata

stiklinis daugiaaukštis

kunigaikščiui Gediminui

jo sapną aiškina

Justinas Marcinkevičius

Dienos citata

J. Kłos. Wilno. Przewodnik krajoznawczy. Wilno. 1929

Šiandienos citata skirta gerbiamam kolegai troy – patvirtinimas, kad Vilniuje stovėjęs medinis A. Mickevičiaus „paminklas”, buvo ateityje ketinto pastatyti ne medinio paminklo maketas.

Be komentarų…

Ar tik ne siaurukas puškuoja?

Vilnius. Kiek netikėtų ir žavių atradimų Jis dar paruošęs smalsioms Jo mylėtųjų širdims ir protams? :) Tokiu kiek retoriniu klausimu norėčiau pradėti šiandienos nedidelio atradimo pristatymą. Atradimo, kuris, prisipažinsiu, šiek tiek suvirpino mano širdį. Gal kiek juokinga, bet atradimai susiję su visai visai neseniai dingusiu Vilniumi mane visada sujaudina.

Štai žiūrinėjau šiandien savo taip mėgiamo Juozapo Kamarausko darbų kolekciją ir ką gi aš pamačiau?! (žr. 1 pav.)

1 pav. J. Kamarauskas. Neries vingis. Akvarelė. 1932 m. VDM

O gi Vilniaus siaurojo geležinkelio tiltą per Nerį ties Vingiu, apie kurį jau esu rašęs. Darbas datuotas, jei gerai įžiūriu pačio kūrėjo parašą, 1932 m. birželio 19 d. (?) Akvarelė ši atlikta nuo Karoliniškių kalvų. Čia pat, Neries vingyje ganosi gyvuliai, poilsiautojai maudosi, gal net irstosi baidarėmis ir! Ar neapgauna manęs mano akys?! Tiltu rieda siaurukas su gan ryškiais vagonais! Ar Jūs tai taip pat matote?!

2 pav. Ar tik ne siaurukas puškuoja?

Jei Jūs matote tai, ką matau ir aš, tai šitai yra antrasis Vilniaus siauruko man žinomas užfiksavimas ir, tikėkimės tik kol kas, pirmasis iš tarpukarinio laikotarpio. Priminsiu, kad mano minimas ir iš seniau žinomas Vilniaus siauruko atvaizdas yra darytas XX a. 6-jame dešimtmetyje. (žr. 3 pav.)

3 pav. Vilniaus siaurukas. Spėjama, ką tik kirtęs Vilniaus vingio tiltą ir judantis link Žvėryno. ~1956 m.

Vokiečių karininkų ekskursija

Prieš kelias dienas nepagailėjau kelių litų ir nusipirkau vienos Pirmo pasaulinio karo atvirutės reprodukciją. Įdomi ji pasirodė tuo, kad paveikslavimo vieta man kol kas neaiški. Gal kas nors atpažįstate vietovę? Pagelbėkit :)

„Vokiečių karininkai pažintinėje ekskursijoje po Vilnių”

Dienos citata

Perskaičiau Kultūros paveldo departamento pranešimą spaudai apie tai, kad vienas toks Arminas Lydeka griauna Vilniaus senamiestį ir nuliūdau…

Bet kiek vėliau perskaičiau apie tai, kad Kultūros paveldo departamentas visgi nemiega ir visą tą „šaunių” pseudo-paveldosaugininkų ir projektuotojų kuopelę siūloma nubausti. Tikimybė, kad ji bus nubausta – yra. Che, tarp nusidėjėlių yra ir “Novotelio” projektuotojai. Visa tai privertė mane šiek tiek nudžiugti.

Bet labiausiai man patiko štai kas.

Vėliau J.Lapinskas A.Lydekai, kaip Seimo nariui, siūlė sėsti prie stalo ir bendromis pastangomis sutvarkyti projekto dokumentus taip, kaip reikalauja įstatymas. „Tačiau jis mane pasiuntė ant trijų raidžių“, — neslėpė J.Lapinskas.

lrytas.lt

O čia aš ėmiau ir susikvatojau! Va tau ir etiketas, ir protokolas :)

Vilnius. Baltarusijos TSR. Rusijos archyvai

Prieš kurį laiką jau komentavau vieną 1939 m. Vilniaus nuotrauką su tarybų kariuomenę Katedros aikštėje. Čia atsiliepė kolega (jei galima taip pavadinti:) Dadis ir pateikė dar kelias 1939 m. Vilniaus nuotraukas (pav. 1 ir 2). Didelis Ačiū jam! Bet pasirodo, pasiknaisiojus po skaitmenines Rusijos archyvų kerteles, galima rasti dar daugiau senųjų mūsų miesto nuotraukų. Gaila, kad kokybė nėra įspūdinga.

Prisimenant istoriją, šiek tiek pasikartosiu. 1939 m. rugsėjo 19 d., į Vilnių įžengus tarybinei kariuomenei (žr. pav. 1, 2 ir 3. Pastarasis papildo mano senesnį pranešimą) jis perduodamas Baltarusijos TSR.

1 pav. Tarybinė kariuomenė Vilniaus Katedros aikštėje. 1939 m. rugsėjis.

2 pav. Tarybinės kariuomenės, 25 tankų brigados kariai Vilniaus Katedros aikštėje. 1939 m. rugsėjis.

3 pav. Tarybinė kariuomenė Vilniaus katedros aikštėje. 1939 m. rugsėjis.

Tokia tvarka išlieka ganėtinai trumpai – iki spalio 10 d., kai Vilnius grąžinamas Lietuvai. Visada turėjau abejonių, kad kada nors teks pamatyti to ne ilgo „baltarusiško Vilniaus” mėnesio kadrų. Pasirodo, klydau. Čia mums į pagalbą ateina Rusijos archyvai. (žr. pav.4, 5, 6, 7).

4 pav. Vilniaus gyventojai skaito Tarybinės valdžios nutarimą apie rinkimus į Vakarų Baltarusijos liaudies tarybą. 1939 m. rugsėjis.

5 pav. Vilniaus gyventojai skaito tarybinį laikraštį “Боевое Знамя”. 1939 m. rugsėjis.

6 pav. Vilniaus gyventojai skaito tarybinį laikraštį “Боевое Знамя”. 1939 m. rugsėjis.

7. Muzikantai vienoje Vilniaus gatvių. 1939 m. rugsėjis.

Komentuojant nuotraukas galima paminėti, kad 4 pav. užfiksuota senojo Vilniaus centrinio pašto siena. Pats paštas buvo ant Didžiosios (dabar ta atkarpa priskiriama Pilies gatvei) ir Šv. Jono gatvių kampo. Man pasirodė, kad būtent šis pašto pastato kampas buvo skirtas svarbiems skelbimams kabinti. Šį faktą dar reiktų patikrinti.

Dėl 5 ir 6 pav. lokalizavimo kol kas yra keblu. Aišku tik tiek, kad užfiksuotame pastate buvo įsikūręs D. Waker’io knygynas ir „Genewa” laikrodžių parduotuvė. Kai tik pavyks šią nuotrauką lokalizuoti – būtinai šitai paskelbsiu.

7 pav. lokalizuoti ir dėl nuotraukos kokybės ir dėl užfiksuotų objektų gali būti itin sunku. Galima tik įžiūrėti, kad už žmonių nugarų užfiksuota lenkiška cukrainės iškaba.

Toliau tęsiant Rusijos archyvų temą, pabaigai įdedu dar kelias rastas Vilniaus nuotraukas. Tik šiuo atveju jos jau iš karo pabaigos (žr. pav. 8, 9, 10).

8 pav. Tarybiniai partizanai Vilniuje. 1944 m.

9 pav. Vilnius, 1944 m.

10 pav. Sugriautas Vilnius. 1944 m.

8 pav. pavaizduoti tarybiniai partizanai žygiuoja „išvaduotojo” Vilniaus gatvėmis. Jei tiksliau – jie kerta dabartinį Gedimino prospektą ir juda link Jogailos gatvės. Pastato už jų nugarų vietoje dabar yra centrinio knygyno pastatas. Manau tai tas pats dalinys, kuris nupaveiksluotas ir geriau žinomoje nuotraukoje.

9 pav. matoma Vilniaus Pylimo g. Kiek toliau, į kairę atsišakojanti Vingrių g.

O su 10 pav. viskas kiek sudėtingiau. Jo lokalizuoti man kol kas nepavyko. Ėt, taip gavus jį kiek geresnės kokybės…