1926 m. gruodžio 17 d.

Šiandien, gruodžio 17 d. atkurta tautininkų partija. Patys tautininkai kalba apie šios datos simboliškumą, jos sutapimą su Smetonos 1926 m. perversmo metinėmis. O man kyla tik viena mintis – neteisėtais būdais valdžia paėmusi, antidemokratinė komunistų partija Lietuvoje yra uždrausta, o štai tautininkai – ne. Keista ta Lietuva. Keista ji ne tik tuo. Šiandien remiamės tos pačios tautininkų partijos konstitucija, o štai demokratinę 1922 m. Konstituciją, kuria ir partizanai rėmėsi – pamirštam. Išvada: daug dar turime permąstyti.
Tuo pačiu labai džiugu prisiminti demokratiškais rinkimais išrinktą Lietuvos Prezidentą, prieš 145 metų šią dieną gimusį Kazį Grinių. Nesu aš kairiosios politikos šalininkas, tačiau ši asmenybė, vien dėl savo laiku pasiektos pergalės rinkimuose, pagarbos verta.

Janas Matejko. Carai Šuiskiai Varšuvos Seime.

Prieš gerą mėnesį užtikau gerb. Grumlino įrašą, o tiksliau citatą apie tai, kaip Jo Didenybei Abiejų Tautų Karaliui Žygimantui Vazai Rusijos caras Vasilijus IV priesaiką davė. Dėkoju Grumlinui už tokį atradimą ir prižadėjau sau, kad būtent šiandien, sukakus 400 metų nuo šio įdomaus įvykio, būtinai pakartosiu jo įrašą čia. Šį kartą su vertimu.

Car Rosji schylił się nisko do samej ziemi, tak że musiał prawą dłonią dotknąć podłogi, a następnie sam pocałował środek własnej dłoni. Następnie Wasyl IV złożył przysięgę i ukorzył się przed majestatem Rzeczypospolitej, uznał się za pokonanego i obiecał, że Rosja już nigdy więcej na Polskę nie napadnie. Dopiero po tej ceremonii król Polski Zygmunt III Waza podał klęczącemu przed nim rosyjskiemu carowi rękę do pocałowania. Z kolei wielki kniaź Dymitr, dowódca pobitej przez wojsko polskie pod Kłuszynem armii rosyjskiej, upadł na twarz i uderzył czołem przed polskim królem i Rzecząpospolitą, a następnie złożył taką samą przysięgę jak car. Wielki kniaź Iwan też upadł na twarz i trzy razy bił czołem o posadzkę Zamku Królewskiego, po czym złożył przysięgę, a na koniec rozpłakał się na oczach wszystkich obecnych. W trakcie całej ceremonii hołdu na podłodze przed zwycięskim hetmanem, królem i obecnymi dostojnikami Rzeczypospolitej leżały zdobyte na Kremlu rosyjskie sztandary, w tym najważniejszy – carski ze złowieszczym czarnym dwugłowym orłem.

Nasz Dziennik

Vertimas į lietuvių kalbą:

Rusijos caras nusilenkė žemai, iki pat žemės, tuo pačiu turėjo dešiniu delnu paliesti grindis, o po šito pats pabučiuoti savo delno vidurį. Po to Vasilis IV prisiekė ir nusižemino priešais Abiejų Tautų Respublikos Majestotą, prisipažino nugalėtu ir žadėjo, kad Rusija jau niekada prieš Lenkiją nestos. Ir tik po šios ceremonijos Lenkijos Karalius Žygimantas Vaza padavė klūpinčiam prieš jį Rusijos carui Ranką pabučiavimui. Lygiai taip po jo, kunigaikštis Dimitrijus, Lenkijos Klušine sumuštos Rusijos kariuomenės vadas, puolė veidu žemyn ir kakta trenkė į žemę priešais Lenkijos Karalių ir Abiejų Tautų Respubliką ir lygiai taip prisiekė Karaliui kaip ir caras. Didysis kunigaikštis Ivanas taip pat puolė veidu žemyn ir tris kartus mušė kaktą į Karališkųjų Rūmų grindinį, po ko taip pat prisiekė ir visų akivaizdoje apsiverkė. Visos ceremonijos metu ant žemės, priešais pergalę pasiekusį Etmoną, Karalių ir kitus garbingus Respublikos asmenis gulėjo Kremliuje paimtos rusiškos vėliavos, o jų tarpe svarbiausia – carinė, su grėsmingu juodu, dvigalviu ereliu.

delfi.lt – A.Bumblauskas: Lietuvoje susiformavęs antilenkiškas ir prorusiškas patriotų naratyvas

P.S. Komentarų galite neskaityti.

J. Kamarauskas. Marijos Magdalenos vartai Vilniuje. 1892 m.

Vartai buvęs šiandieninės L. Stuokos-Gucevičiaus g./Šventaragio g./Universiteto g. apylinkėse. J. Kamarauskas jais pertvėrė Universiteto (Vyskupų) gatvę. Daugmaž šitoj vietoj aš juos visada ir įsivaizdavau : ) Na, svarbiausia, kad šio piešinio nepamatytų šiandieniniai Vilniaus „atkūrėjai”, nes priims už gryną pinigą ir šią fantaziją atstatys…

P.S. Ir dar kiek pažaidžiau su nauju radiniu ČIA.

Žinių radijas - Prie pietų stalo - Pokalbis su Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėju Nagliu Puteikiu.

Ką daryt?

Šiandien vėl atėjo laikas sveikinimams. Didžiojo Nepriklausomybių maratono metu, 1918 m. kovo 25 d., Neprigulmybę paskelbė ir mūsų broliai, bendros Mūsų visų Didžios Valstybės dalis – gudai. Negali nesidžiaugti :) Šioje vietoje tiktų vienos šiandieninės baltgudžių pogrindinės organizacijos „Malady Front” šūkis, kuriuo ir nusprendžiau pavadinti šį nedidelį įrašą – „Dze duch Gaspodni, tam swaboda”. Frazė ši paimta iš Šv. Apaštalo Pauliaus antrojo laiško korintiečiams, ir reiškia ji „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė”. Tad norisi ir palinkėti savo broliams neprarasti tikėjimo ir ryžto šventoje kovoje už savo jau pasiektą ir prisimenamą Neprigulmybę!

Żywe Belarus’!

P.S. Tuo pačiu noriu kiek atsiprašyti savo skaitytojų, kad nauji įrašai tokie reti – aš šiuo metu taip pat dalyvauju maratone. Baigiamojo darbo rašymo maratone. Atsiprašau ir pažadu, radęs laiko, vis brūkštelt ką nors naujo.

Štai, vienas iš daugelio šiandienio Gedimino prospekto pradžios vaizdų. Nuotrauka daryta ~1910 m.

Šv. Jurgio prospekto pradžia. ~1910 m.

Lyg ir nieko ypatingo. Bet iš tiesų, šis kadras slepia savyje vieną ypatybę, su kuria nesu susidūręs jokiuose kituose minimo laikotarpio Vilniaus kadruose. Ši ypatybė – lietuvių kalba.

Pasistengus, ant pastato, šiandien pažymėto Gedimino pr. 1 numeriu, galima įžiūrėti gan įdomią iškabą prabylančią į mus lietuviškai. Taip, netikėta, nematyta ir statistiškai nebūdinga to meto Vilniui.

Štai, pagalba Jums!

Lietuviška reklaminė iškaba Vilniuje. ~1910 m.

Iškaba byloja – „TEKNIKOS IR STATYMO DARBŲ KANTORA”. Matosi, kad tai tiesiog centrinės iškabos vertimas. Taip pat reikia manyti, kad kitoje pusėje tas pats išversta ir į lenkų kalbą, bet pastebėjimas svarbus tuo, kad aš asmeniškai (kaip jau minėjau), nesu matęs kitos tokios reklaminio pobūdžio iškabos cariniuose Vilniaus vaizduose lietuvių kalba (neskaitant vienoje J. Bułhako nuotraukoje matomos dviklasės Vilniaus lietuvių mokyklos iškabos).

Aš didžiuojuos, kad esu lietuvis. Ir tuo pačiu noriu pridurti, kad būti lietuviu labai sunku… Tragiškai sunku…

Justinas Marcinkevičius (1930 03 10 – 2011 02 16)

Jeigu istorija būtų mokoma, kaip priežasčių-pasekmių ryšys, tai būtų nors kokia nors prasmė ją mokytis.

Youtube.com – Nijolės Oželytės pasisakymas moksleiviams Sausio 13-osios proga