Skip navigation

Category Archives: Dingęs Vilnius

Šiandien pradedu dar vieną naują skyrelį. Nežinojau kaip čia geriau būtų jį pavadinti, tai pavadinau tiesiog “Klaidomis“. Tai bus skyrelis apie literatūroje (o gal ne tik) aptinkamas klaidas, susijusias su Vilniaus nuotraukomis – jų datavimu, interpretacija, rakursu ir pan. Skyrelį nusprendžiau kurti tik todėl, kad jau ne vieną tokią klaidą esu aptikęs. Tad, pradėkime.

Pirmoji klaida.

2005 metai Lietuvos nacionalinis muziejus išleido tikrai puikią knygą pavadinimu “Lietuvos fotografai“. Tai kažkas panašaus į išsamų ir platų straipsnių rinkinį. Straipsnių autoriai – įvairūs, kaip ir pats Vilnius, todėl straipsniai spausdinti originalo (autoriaus) gimtąja kalba, lietuviškai pateikiant tik recenzijas. Žinoma, jei straipsnis lietuviškas – recenzija nebelietuviška. Logika. Na, bet dabar ne apie tai.
Šiandien noriu pakalbėti apie nedidelę, vieną šios tikrai puikios knygos klaidelę. Iš vienos pusės, tokią nedidelę klaidelę galima atleisti, iš kitos – tokiai puikiai knygai reikia kelti tikrai aukštus reikalavimus, todėl panašių klaidų joje būti neturėtų. To aš čia nevertinsiu ir šią galimybę paliksiu Jums patiems.
Taigi. 83 puslapyje yra publikuojamas Jolantos Kucharskos darbas “Karo meto Vilniaus sugriovimų fotografinė dokumentacija atlikta Jano ir Januszo Bulhakų pagal miesto karinio komisariato užsakymą 1944 metais“ (Jolanta B. Kucharska, “Dokumentacja fotograficzna zniszczeń wojennych Wilna wykonana na zamówienie Komisariatu Wojennego Miasta przez Jana i Janusza Bułhakow w 1944 roku“). Darbas tikrai geras, nes tai dar ir mano labai mėgstama tema, bet 86-tame knygos puslapyje, šiame straipsnyje, yra publikuojama viena iš pavadinime minimų Bulhakų nuotraukų. Štai ji…
Nuotraukos anotacija aiški ir…

DĖMESIO! Svetainė persikėlė į naują vietą – mylimasvilnius.lt.

Straipsnio tęsinį rasite ČIA.

Šiandien žiūrinėjau 1944 metų Vilniaus sugriovimų nuotraukas ir aptikau gan juokingą, bet įdomų dalyką.
Kaip žinia, 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė įžengė į Vilnių, tačiau to įžengimo kaina pačiam Vilniui buvo gan didelė. Gal tiksliau būtų sakyti ne “įžengimo“, bet vokiečių kariuomenės traukimosi kaina…
Vokiečiai, jausdami didėjantį sovietų kariuomenės spaudimą ir traukdamiesi, visuose Rytų Europos miestuose naikino pagrindinius (galima sakyti – visus) pramonės ir infrastruktūros objektus – tiltus, elektrines, fabrikus ir t.t. Žinoma, tam, kad kuo labiau pristabdyti artėjančius sovietus ir kuo labiau nualinti potencialiai “jiems“ (sovietams) atiteksiančius regionus. Taigi, kaip minėjau, Vilnius buvo ne išimtis.

Galbūt kada nors pamėginsiu plačiau papasakoti apie vokiečių suniokotus Vilniaus miesto objektus tačiau šiandien apsiribosiu nedideliu pastebėjimu iš mano “lengvabūdiškos“ fronto padarinių nuotraukų analizės..:)

Pradžiai verta priminti, kad “užėjus rusui“, vienas geriausių Vilniaus ir visos tuometinės Lenkijos fotografų Jan’as Bulhak’as buvo pasamdytas nupaveiksluoti praėjusio fronto padarinius Vilniaus miestui. Šį darbą jis atliko kartu su savo sūnumi Janusz’u. Visos nuotraukos, be išimties, pačių Bulhakų (?) yra datuojamos 1944 metų rudeniu. Taigi, jei kažkokių abejonių dėl metų laiko ir yra, jas šį kartą atidėsim ir nedrįsim abejoti pirminiu šaltiniu.

Taigi, grįžkime prie keistojo kelio ženklo.
Svetainėje www.antraspasaulinis.net egzistuoja man asmeniškai įdomus ir mane patį liečiantis projektas pavadinimu “Tada ir dabar“. Jo Vilniaus miesto skyrelyje yra patalpinta tokia Vilniaus 1944 metų nuotrauka.

Projekto esmė – nupaveiksluoti kuo…

DĖMESIO! Svetainė persikėlė į naują vietą – mylimasvilnius.lt.

Straipsnio tęsinį rasite ČIA.

Šiandien nusprendžiau pademonstruoti plačiajame www egzistuojančią lietuvišką laiko mašiną.

Štai Lietuvos internetinėje erdvėje yra vienas labai įdomus tinklapis – paveldas.vilnius.lt. Tai Vilniaus miesto savivaldybės prižiūrimas tinklapis, skirtas sostinės architektūriniam paveldui ir tiesiog statiniams. Kalbant paprastai, šiame tinklapyje yra patalpinti visi Vilniuje stovintys arba stovėję pastatai, su jų architektūrinės vertės, būklės, unikalumo ir kitais įvertinimais. Žodis “stovėję“ paryškintas ne atsitiktinai. Įdomu pastebėti tai, kad tinklapis paveldas.vilnius.lt/ yra pakankamai retai

ir lėtai atnaujinamas, tad čia dažnai galima aptikti statinius, kurių jau seniai (arba ne taip seniai) nebėra. Negana to, taip pat galima pamatyti neišlikusių, o kartais, tiesiog nepaliktų pastatų buvusią būklę, unikalumą ar architektūrinę vertę matuojamą aptariamos svetainės kriterijais. Turbūt tuo ši svetainė ir yra įdomi – žmogus pamatai tai, ko jau kuris laikas nebėra.
Savaime aišku, ilgainiui puslapis tikrai bus pakeistas ir sutvarkytas, bet dabar tai tikrai puiki vieta grįžti trim, penkiais, dešimčia metų atgal…

Visko vienu kartu nesutalpinsiu, tad po truputį…

* Žvejų g. 1, Rinktinės g. 3

Visiems vilniečiams gerai pažįstamas statinys – Vilniaus dengtas “Žalgirio“ baseinas. Čia jis dar egzistuoja. (Kaip ir Vilniaus centrinės elektrinės kaminai).

* Mano jau aptartas pastatas Liejyklos g. 5, Šv. Ignoto g. 2.

Kaip jau minėjau, manau, kad ilgainiui ši informacija iš aptariamo tinklapio bus išimta, tad stropiai renku tai, kas pateikiama dabar, idant palyginti, kaip tai kis laikui bėgant, kai aptariamos svetainės administratoriai supras, kad minimi pastatai yra iš esmės sugriauti, o jų vietoje (net neabejoju) bus pastatyti arba jau stovi nauji.

Bet kokiu atveju, toliau ieškau praeities šiame tinklapyje ir, radęs laiko ir nutaikęs progą, vėl pateiksiu atradimus…

P.S. Beje, šita “lazda“, greičiausiai turi ir kitą galą. Gal minėtas šios svetainės tvarkytojas yra didžiai gerbiamas asmuo, nes tyčia palieka senąsias nuotraukas – jų nepakeičia ir ne išima. Gal jam taip pat skaudu matyti “naują“ Vilnių, tad paslapčia, bent mažytėje pasaulinio tinklo kertelėje jis palieka dar taip neseniai gyvavusį miestą.

Kad tik nepadaryčiau meškos paslaugos šią kertelę pastebėjęs ir ją paviešinęs.

DĖMESIO! Svetainė persikėlė į naują vietą – mylimasvilnius.lt.

Liejyklos g. 5, Šv. Ignoto g. 2

Pradedu seriją nedidelių straipsnelių apie dingusį Vilnių… Gal tiksliau Dingstantį… Taip nenumaldomai ir greitai, kad iki galo ir nesuprantu – ar tai tikra, kas tai leidžiama, ar taip gali būti?!

DĖMESIO! Svetainė persikėlė į naują vietą – mylimasvilnius.lt.

Grįžtant prie temos, pasakojimą pradėsiu nuo to, kaip pastatas Liejyklos ir Šv. Ignoto gatvių kampe atrodė ~30-40 dvidešimto amžiaus metus.

1. pav. Pastatas Vilniuje, Liejyklos g. 5 / Ignoto g.2

Taip aptariamas pastatas atrodė ~1930 m. Nuotrauka daryta nuo Liejyklos (tuomet Ulica Ludwisarska) gatvės vidurio. Antro aukšto balkone galime įžiūrėti užrašą “Ruch“ (lenk.: “Judesys, judėjimas, vyksmas“). Tai Lenkijos geležinkeliečių draugijos pavadinimas. Tuo laikotarpiu ši bendrija turėjo knygynėlį buvusisį būtent šiame name. Knygynėlis taip pat prekiavo žurnalais ir laikraščiais apie ką byloja lenkiškas užrašas kiek žemiau ir dešiniau nuo užrašo “Ruch“.

2 pav. Šv. Ignoto gatvės vaizdas. Kairėje pusėje – buvęs “Ruch“ knygyno pastatas (Šaltinis: miestai.net)

Šioje nuotraukoje matome Šv. Ignoto gatvę, paveiksluotą nuo Liejyklos gatvės. Nuotraukos kairėje – buvusęs “Ruch“ draugijos knygyno pastatas. Jei teisingas nuotraukos datavimas, tuomet nuotrauka daryta jau Lietuvai atgavus Vilnių. Taigi, lenkų draugijos išsikėlimas – nestebina. Geriau įsižiūrėjus, ant namo sienos matomas lietuviškas Liejyklos gatvės pavadinimas, kas leidžia datuoti nuotrauką ne ankstesniais nei 1939 metais.

3 pav. Namas Liejyklos 5 / Šv. Ignoto 2 iki 2008 m. (Šaltinis: paveldas.vilnius.lt)

4 pav. Namo Liejyklos 5 / Šv. Ignoto 2 vidinis kiemas iki 2008 m. (Šaltinis: paveldas.vilnius.lt)

5 pav. Liejyklos ir Šv. Ignoto gatvių kampas. (Šaltinis: paveldas.vilnius.lt)

3 ir 4 paveikslėliuose galima pamatyti, kaip iki 2008 metų rudens atrodė Liejyklos ir Šv. Ignoto gatvių kampe stovėjęs namas ir jo vidinis kiemas. Šio straipsnelio autoriui teko garbė ne vieną dieną ir naktį praleisti viename iš butų, buvusių šiame pastate. Beje, 4 paveikslėlyje matomos žalios durys – įėjimas į minėtą butą.

6 pav. 2008 metų vasara/ruduo. Griaunamas pastatas (Šaltinis: miestai.net)

2008… Pastatas, greičiausiai, parduodamas “Artis“ viešbučiui ir imamas griauti. Viešbutis “Artis“, iki tol, jau buvo išpirkęs (o gal išsinuomojęs) visą pastatų kompleksą Liejyklos/Totorių/Benediktinių/Šv. Ignoto kvartale ir juos “renovavęs“, “restauravęs“ ir pritaikęs viešbučių veiklai. Kodėl prieš tai matyti žodžiai paimti į kabutes? – paklausite. Viskas labai paprastas. Dabar senamiesčio pastatų restauravimas paremtas vienu paprastu ir brutaliu principu – “Kiauto“ arba “Kevalo“ principu. Statybos (o gal tiksliau griovimo) darbų atlikėjai, išgriauna visą pastato vidų (grindis, perdangas ir pan.), palikdami tik išorines “renovuojamo“ pastato sienas. Laikui bėgant pastato viduje sutveriamos naujos perdangos, naujos grindys, nauji koridoriai, laiptinės ir patalpos, mano giliu įsitikinimu, mažai panašios ar unikalumu prilygstančios buvusiams pastato viduj. Taigi, unikalus paliekamas tik pastato kevalas – fasadinės sienos. Tokių pavyzdžių Vilniuje yra ne vienas – senasis telegrafo pastatas Šventaragio ir L. Gucevičiaus gatvių kampe (būsimasis Kempinskio viešbutis), Visi pastatai aptariamame Liejyklos/Totorių/Benediktinių/Šv. Ignoto gatvių kvartale ir pan. Tiesa, ne visi šio kvartalo pastatai “renovuojami“ tokiu principu! Šio įrašo pagrindinis herojus, namas Liejyklos g. 5 / Šv. Ignoto 2 “renovuojamas“ iš pagrindų, t.y. jį visiškai nugriaunant ir atstatant (tikiu, kad plane pavartotas terminas “identiškai atstatant“). Nuoširdžiai? Man tai skamba juokingai… O gal net graudžiai… O jei visai tiksliu būti – taip graudu, kad net juokas ima…

Panašios statybos pavyzdys Vilniuje jau yra. Pačiame miesto centre, Katedros pašonėje. Pasekmės – Pilies kalno šlaitai slysta, Katedros sienos – skyla, naikinamas unikalus pirklio namas. Mano asmeninis šio pseudo-dabartinių valdovų pastato unikalumo vertinimas – 1/10. Tiesa, mano vertinimas labai kritiškas ir tiesmukas – žinoma, viskas turi dvi puses ir savo niuansus – tačiau šiek tiek ne vietoj. Šiam “didžiam“ pastatui reiktų skirti atskirą įrašą. Gal vėliau.

Na, o pabaigai, dar nuotraukos iš nebeegzistuojančio pastato paskutinių gyvenimo dienų istorijos, be komentarų…



Šaltinis: miestai.net ir įrašo autoriaus asmeninė kolekcija

P.S. Įrašo nelaikau baigtu, nes ilgainiui būtinai patalpinsiu “atstatyto“ pastato vaizdą. Primenu, kaip lengvai galima palyginti “renovuotų“ senamiesčio pastatų būklę, su jų būkle iki “renovavimo“ – naujųjų namų stoglagių skaičius yra atvirkščiai proporcingas senojo namo unikalumui.

DĖMESIO! Svetainė persikėlė į naują vietą – mylimasvilnius.lt.